-apie spalvotą vilką-

-apie spalvotą vilką-

Prieš šimtą metų žaliame slėnyje esančiame raudoname name gyveno geltona bobutė. Ji turėjo geltoną viryklę, ant kurios kepdavo geltonus blynus ir valgydavo su mėlyna uogiene. Geltona bobutė iš oranžinių siūlų mezgė ilgąilgą šaliką savo purpurinei anūkei, gyvenančiai už kalnelio salotiniame name. Vieną dieną atėjo pas ją pilkas pilkas vilkas ir padarė am. Ir susimaišė spalvos – vilkas pasidarė geltonai pilkas, o namas patapo tamsiai raudonu.

Vilkas tame name gyveno kurį laiką ir tęsė geltonos bobutės oranžinį mezginį, nes padaręs am jis perėmė ne tik bobutės spalvą, bet ir gebėjimą megzti. Taip pat dabar jis šiek tiek jau gebėjo ir blynus kepti, tačiau šis gebėjimas buvo jo skrandžio ne pilnai įsisavintas, todėl blynai visuomet išeidavo šiek tiek prisvilę ir būdavo kartais tamsiai rudi, o kartais net juodi. Ir valgydavo vilkas juos pasižiaukčiodamas. Ir valgydavo juos vilkas be uogienės, nes nuo mėlynos uogienės jį tiesiog tąsydavo. Tačiau netąsydavo nuo naminukės. Tai jis už namelio esančiame krūmelyje pasidarydavo šlakelį baltos naminukės ir jos retkarčiais gurkšteldavo.

Taigi, viskas buvo labai gerai. Prabėgo pro šalį šiek tiek laiko, geltonas vilkas pabaigė oranžinį mezginį ir išsiuntė jį kaip siuntinuką supakavęs senelės rožinei anūkei, gyvenančiai už kalnelio salotiniame name. Jis būtų jai šalikėlį ir pats nunešęs, tačiau buvo atsargus geltonpilkis ir privengė dažnai žmonėse rodytis. Visi juk žino, kad prastos popieros būtų ilgauodegiui buvusios, jei jis vieną dieną būtų atkėblinęs kitąpus kalvelės. Taigi, gudrusis vilkas prie siuntinuko dar sukurpė šiokį tokį laiškelį, kad anūkė nieko neįtartų ir tuo užsitikrino sau gyvenamąją vietą tamsiai raudoname name dar keletui metų, kadangi šion pusėn žaliosios kalvos niekas niekada neužklysdavo.

Rožinė anūkė gavo šalikėlį, pasimatavo – jis jai tiko – apsidžiaugė, ėmė krykštauti ir tą pačią dieną išėjo su juo į miestą, o visos pavydžios miesto mergos ją pamačiusios su tokiu gražiu šalikėliu perlūžo iš pavydo. Rožinė anūkėlė šiltai apsivyniojo naujuoju šalikėliu kaklą, kad nesimatytų jos salotinio širdies draugo paliktų nuočiulpų, užsimetė LSD pašto ženklelį ir išvarė į ryškiai raudonai-ryškiai geltonai-ryškiai žydrai ir sidabruotom linijom papuoštą naktinį klubą paūžti. Taip viskas, tuo metu ir baigėsi...

Ir praėjo po šio įvykio dar daug metų, kol kažkoks pakeleivis užklydo į tamsiai raudoną namą anapus kalvos, kuriame kadaise gyveno bobulė ir radęs tenai blynus kepantį ir visokius megztinius, šalikus, sijonus ir kitus aprėdus mezgantį vilką iškvietė policiją, kuri viską sutvarkė taip, kad dabar tik aš apie tai dar be jų žinau, nes turiu ryšių. Štai tokia istorija. Prašom jos niekam niekada nepasakoti.